Bacho ir Skriabino keliais
Pianistų koncertai
Aldona Eleonora Radvilaitė
03/14/2008 SEPTYNIOS MENO DIENOS, Lithuania
Kovo 5 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, kuriam dirigavo jo meno vadovas Donatas Katkus, koncertavo Charles’as Humphriesas (kontratenoras, D. Britanija) ir du pianistai iš JAV – Golda Vainberg-Tatz ir Martinas Labazevitchius. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo trys Johanno Sebastiano Bacho fortepijoniniai koncertai – d-moll, BWV 1052, g-moll, BWV 1058, ir c-moll, BWV 1060, o antroje – Franko Martino (1890–1974) „Kornetas“ altui (kontratenorui) ir kameriniam orkestrui, žodžiai Rainerio Maria Rilke’s (1875–1926), tai „Sakmė apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ (dvidešimt trys dainos, sujungtos į septynias dalis).
Pianistės G. Vainberg-Tatz daug pristatinėti nereikia, nes ji žinoma Lietuvoje, ne kartą yra koncertavusi su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, be to, muzikinį išsilavinimą įgijo Vilniuje, Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Po to tęsė studijas Izraelio G. Rubino muzikos akademijoje, Tel Avivo universitete ir Juilliardo aukštojoje muzikos mokykloje Niujorke, yra pelniusi daugybę nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, stipendijų. Dabar pianistė dėsto Manhatano ir Adamanto muzikos mokyklose, sėkmingai koncertuoja daugelyje pasaulio šalių.
Jaunas pianistas M. Labazevitchius, koncerte skambinęs J.S. Bacho Koncertą fortepijonui ir orkestrui g-moll bei po to su G. Vainberg-Tatz atlikęs Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui c-moll, taip pat gali pasigirti gražiais kritikų vertinimais. Pianistas gimė Lenkijoje, nuo penkerių metų pradėjo mokytis J.I. Paderewskio muzikos mokykloje, B. Hetper-Rosolowskos klasėje. Vėliau studijavo pas prof. A. Kardašovą Odesos muzikos akademijoje (Ukraina), o emigravęs į JAV – pas N. Svetlanovą Manhatano muzikos mokykloje; čia neseniai įgijo magistro laipsnį, dabar, vadovaujamas H. Gutierrezo, siekia aukščiausio laipsnio diplomo. M. Labazevitchių konsultavo daugelis žymių pasaulio pianistų pedagogų. Kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, jis daug koncertuoja Europoje, Izraelyje, Japonijoje ir JAV, yra pelnęs Rinos Menashe apdovanojimą Izraelyje, T. Kosciuškos fondo stipendiją Niujorke ir Manhatano muzikos mokyklos Haroldo Bauerio premiją.
Puiku, kad taip teigiamai pasaulyje vertinami atlikėjai atvažiuoja koncertuoti į Lietuvą. Tačiau J.S. Bacho genialios muzikos tobulas interpretavimas reikalauja ne vien tik virtuoziškumo ir sugebėjimo išgauti stiprius ir skaidrius garsus. Koks nors muzikos mėgėjas, pamatęs afišoje dabar vis dažniau pianistų skambinamus J.S. Bacho kūrinius, nepatenkintas sako: „...o ne, Bacho neklausysiu, aš mėgstu gražius romantinius kūrinius...“ Suprantama, kad didieji šio autoriaus veikalai, kuriuos atlieka choras, solistai, orkestras, eiliniam klausytojui palieka daug didesnį įspūdį nei skambinimas tų pianistų, kuriems J.S. Bacho muzika nėra artima ar giliai suprasta, o veikiau bandymas kuo tiksliau, lygiau ir greičiau paskambinti greitąsias kūrinių dalis ir tyliai bei ramiai – lėtąsias. Žinoma, yra įvairių nuomonių, kaip geriausia interpretuoti šio didžiausio visų laikų genijaus fortepijoninę kūrybą – suprantant ją kaip klavesiniškai, neva senoviniu stiliumi, lengvai ir grakščiai „caksinčią“ ar imituojant didingą vargonų skambesį su įvairiais tembrais ir kontrastais, ar kaip „gražią“ saloninę, jausmingą ir emocionalią, lengvu garsu atliekamą muziką ir t.t. Nors mėgstama sakyti, kad J.S. Bacho kūriniai tokie tobuli, kad jų negali sugadinti net ir prastas tarpininkas tarp natų teksto ir klausytojų, tačiau kai prie fortepijono atsisėda menininkas, kuris visa savo esybe priartėja prie ženklais-natomis užkoduotos turtingos muzikinio teksto prasmės, instrumentas suskamba visiškai kitaip nei puikių profesionalų virtuozų, įpratusių daryti viską, kad tik įtiktų paprastam klausytojui, rankose. Tikro Bacho žinovo atliekama muzika tarytum kyla į dangų, skambėdama prasmingai, tauriai, hipnotizuojančiai, valingai.
Kovo 5 d. skambėję visi trys J.S. Bacho koncertai buvo minoriniai, gerai žinomi ir profesionalams, ir „prisiekusiems“ mėgėjams. Vakaro programą pradėjusi Koncertu d-moll, G. Vainberg-Tatz kraštines, greitąsias Allegro dalis interpretavo kreipdama daug dėmesio į artikuliaciją, tikslų, greitą, skaidrų grojimą, dažnai akcentavo stipriąsias taktų dalis ir vis veržėsi į priekį, tačiau kažkodėl susidarė ritminės monotonijos ir savotiško statiškumo įspūdis. Nors ši miela profesionalė dėjo daug pastangų, norėdama įrodyti savo gyvybingumą, trūko įtaigos ir prasmingumo. Lėtoji dalis Adagio buvo tylutėlė ir blanki. Orkestras gana vangiai, be didesnio susidomėjimo talkininkavo. Atrodė, kad tarp atlikėjų neužsimezgė kūrybinis kontaktas.
M. Labazevitchius Koncertą g-moll traktavo kiek kitaip – greitosios – pirmoji, Allegro, ir trečioji, Allegro assai, dalys tarsi pleveno, skambėjo lengvai, vikriai, ilgesniu „kvėpavimu“, t.y. vientisesne tėkme; o viduriniojoje Andante dalyje pianistas kruopščiai frazavo, stengėsi įsiklausyti į minkštai, maloniai skambančius garsus. Atrodė, kad jis – lyriškos prigimties menininkas.
Panašiai abu pianistai atliko drauge su orkestru Koncertą c-moll – vikriai, lengvu garsu, tarytum be pastangų – greitąsias Allegro dalis ir šviesiai, paprastai – nuostabaus grožio Adagio. Dirigentui išėjus į užkulisius, bisui buvo dar kartą pagrota ši Adagio dalis, tik dar skaidriau.
O štai vasario 29 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kongresų rūmų Kamerinėje salėje koncertavo pianistė ir kompozitorė, panašiai kaip G. Vainberg-Tatz gyvenusi Vilniuje, taip pat baigusi M.K. Čiurlionio menų mokyklą, po to Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje sėkmingai studijavusi fortepijoną ir kompoziciją bei likusi gyventi Maskvoje Tatjana Kažajeva, kurios kompoziciją tarptautiniame P. Čaikovskio pianistų konkurse pasirinko ne vienas dalyvis. Ši kukli talentinga moteris šiuo metu gyvena Vilniuje (slaugo savo seną tėvą). Nelabai gausiai susirinkusiai publikai ji pateikė didžiulę ir sudėtingą solinę programą – visą pluoštą ypač retai atliekamų A. Skriabino vėlyvųjų smulkios ir išplėstinės formos opusų, kuriuos paskambino įtaigiai ir prasmingai, tarsi vienu atsikvėpimu. Daugiau kaip valandą ši nuostabi menininkė, atrodė, susitapatino su autoriumi, gyveno jo garsų pasaulyje, be jokių nereikalingų išorinių efektų, hipnotizuojančiai dėstė klausytojams savo skvarbų šios sudėtingos muzikos supratimą ir patiriamus jausmus. Po nedidelės pertraukos turėjome galimybę išgirsti kelis sudėtingus, originalia muzikine kalba grindžiamus T. Kažajevos kūrinius, kur niūrius ir dramatiškus, tamsius skambesius keitė mieli tarsi svajonių ar praeities prisiminimai, tyliai ir šviesiai skambančios frazės. Štai kokią menininkę vertėtų išgirsti plačiajai auditorijai!
Kovo 5 d. koncerto antroje dalyje su orkestru dainavęs Ch. Humphriesas – garsus baroko muzikos atlikimo meistras, dėl reto, labai savito balso tembro, profesionalumo, sugebėjimo jautriai ir stilingai dainuoti kviečiamas bendradarbiauti daugelio pasaulyje pripažintų dirigentų ir režisierių, iš jų minėtini seras J.E. Gardineris, R. Hickoxas, P. McCreeshas, R. Kingas, N. McGeganas, J.O. Donnellas, T. Pinnockas ir L.U. Mortensenas. 2007 m., be dalyvavimo kituose pasaulinės reikšmės renginiuose, jis debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre J.S. Bacho „Pasijoje pagal Joną“. Ch. Humphriesas yra Seišelių tarptautinio festivalio baroko muzikos vadovas, skaito paskaitas, veda meistriškumo kursus. F. Martino „Kornetas“ – visą valandą be pertraukos atliekamas įdomus, išraiškingas, savita muzikine kalba, nuostabiai įspūdingais R.M. Rilke’s tekstais sukomponuotas kūrinys. Švariu, tyru balsu įtaigiai, įvairiai ir išraiškingai, maksimaliai sukoncentravęs dėmesį, dainininkas tarytum užbūrė ne tik klausytojus, bet ir įkvėpė orkestrą groti gyvybingai, su polėkiu. Gaila, kad užsitęsusi pirmoji koncerto dalis išvargino ne vieną muzikos mėgėją, nes po tikrai aukštame lygyje atliktų kelių dainų publika ėmė po truputį skirstytis, kas retai pastebima Filharmonijoje koncertų metu. Be to, atrodė, kad panašaus nusiteikimo ar dvasinės būsenos dainose, ypač tyliose, nuolat kartojasi analogiškos muzikinės kalbos konstravimo priemonės – melodijos šuoliai į viršų, kritimai žemyn, harmonija, ritmika. Publikai ėmė atrodyti, kad jau daug kas išgirsta, o pasikartojimų galima ir neklausyti. Įtampa kilo per kontrastingus, dramatiškesnius įvairesnius epizodus. Maestro D. Katkaus įtaigiai vadovaujamas orkestras ėmė įdomiau, energingiau, su didesnėmis pastangomis kurti bendrą su vokalistu muzikinį audinį. Galima buvo tik stebėtis, kaip tokiam išraiškingam aukšto vyriško, labai gražaus tembro balso savininkui užtenka ištvermės be pertraukos visą valandą kurti skirtingus, didele įtampa pasižyminčius vaizdinius.
